Erezija

(gr. hairesis – mokykla, mokymas; atskala), religinis judėjimas, atskilęs nuo oficialiosios Bažnyčios doktrinos ir skelbiantis jai prieštaraujančias pažiūras.

Skiriamos ankstyvosios krikščionybės (arijonai, ebionitai, montanistai, donatistai, doketai) ir viduramžių (paulikianai, valdiečiai, katarai, albigiečiai, bogomilai, taboritai, lolardai, anabaptistai ir kt.) rezijos. Viduramžių erezija buvo tiesioginis reformacijos ir apskritai protestantizmo šaltinis. M. Liuterio, J. Kalvino ir kitų reformatorių mokymai atsirado kaip erezijos katalikybės atžvilgiu, bet, skirtingai nuo kitų, nebuvo sunaikintos ir XVI a. suformavo naują ir atskirą krikščionybės kryptį – protestantizmą. Vėliau atsirado erezija ir protestantizmo aplinkoje. Anglikonų Bažnyčia erezija laiko ir persekioja tokius kalvinistiškus judėjimus kaip presbiterionai, kongregacionalistai, puritonai. Pati erezijos sąvoka kyla iš religinei sąmonei ir elgsenai būdingo nepakantumo kitatikiams.