Eunuchas

(gr. eunuchos – guolio saugotojas), savanoriškai arba už bausmę kastruotas vyras, haremų ir kitų moterims skirtų patalpų sargybinis bei tarnas arba valdovo rūmininkas Vid. Rytuose ir Kinijoje. Paprotys turėti unuchus žinomas nuo seno. Jų buvo Achemenidų Persijoje, Kinijoje (iki XX a. pr.), Romos, Bizantijos imperatorių rūmuose, islamo šalyse. Eunuchai dažnai įgydavo didelį pasitikėjimą, politinę įtaką ir valdžią, tapdavo valdovo draugais ir patarėjais, netgi ministrais, generolais ir admirolais. Musulmonų valstybių centruose eunuchai politiškai klestėjo nuo VIII a. vid., kaip patarėjai išnyko XX a. pr., žlugus Osmanų imperijai, kurioje vyriausiasis eunuchas sultono valdžios struktūroje užėmė trečią vietą – po didžiojo vizirio ir mufčio. Kinijoje eunuchai kartais įgydavo didesnę galią negu imperatoriai ir sėkmingai valdydavo šalį.