(it. fascismo iš fascio – kuokštas, ryšulys; susivienijimas):
1. valstybinė santvarka ir ideologija. Dažniausiai fašizmu vadinama Italijos ir Vokietijos valstybių santvarka XX a. 3-5 deš. Būdinga neribota vienos partijos ar vieno vado valdžia, demokratijos neigimas, masinės represijos, svetimųjų baimė;
2. politinė srovė, reiškianti nacionalistinių ir agresyvių visuomenės sluoksnių interesus. Būdinga karinė ekspansija, rasinė neapykanta, diktatoriška valdymo forma. Pirmąją fašistinę organizaciją 1919 m. Italijoje įkūrė B. Musolinis. 1922 m. jis jėga paėmė valdžią Italijoje ir įtvirtino fašistinį režimą;
3. politinis XX a. pr. ideologinis mokymas ir judėjimas, prasidėjęs Italijoje ir išplitęs Centr. Europoje. Pasižymėjo totalitarinės, vienpartinės ir viena tautės valstybės kūrimo siekiais. Žymiausia ir galingiausia fašistinė organizacija tapo Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija (NSDP), kurios veikla sukėlė II pasaulinį karą. Nors sovietinė propaganda ir kaltino Lietuvą fašizmu, nepriklausomoje Lietuvoje fašistinio režimo, kaip ir fašistinių partijų, niekada nebuvo.
