Frankas Fransiskas
| Terminas | Paaiškinimas |
|---|---|
| Frankas Fransiskas |
1926 m. tapo jauniausiu to meto Europos generolu. 1928 m. paskirtas Saragosoje įsteigtos Karo akademijos komendantu. 1931 m. žlugus monarchijai atleistas iš pareigų, nes kairioji vyriausybė juo nepasitikėjo, bet paliko karo tarnyboje. 1936 m. vasarą aktyviai įsitraukė į sąmokslo prieš respubliką rengimą. 1936 m. liepos 18 d. prasidėjus sukilimui, atvykęs į Ispanijos Maroką vadovavo ten dislokuotos kariuomenės permetimui į Ispaniją, gavo fašistinės Vokietijos ir Italijos paramą – karinę techniką, specialistų. 1936 m. rugsėjo 12 d. paskelbtas sukilėlių vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu (Generalisimo) ir valstybės vadovu (Jefe dėl Estado). Ispanijos pilietinis karas pavadintas Kryžiaus žygiu, o generolas Frankas – jo vadu kaudilju (Caudillo). 1937 m. balandžio mėn. jis suvienijo Falangą su visomis nacionalistus remiančiomis organizacijomis ir tapo jos vadu. Sutelkęs politinę ir karinę valdžią 1939 m. balandžio 1 d. pasiekė pergalę pilietiniame kare. Per Antrąjį pasaulinį karą laviravo tarp Vokietijos ir Sąjungininkų, nuolatos pabrėždamas savo antibolševizmą. Vidaus politikoje derino represijas prieš kairiuosius su socialinio solidarumo priemonėmis ir etatizmu. Nuo 6 dešimtmečio pabaigos etatizmas pamažu buvo silpninamas. 1947 m. liepos mėn. referendumas patvirtino įstatymą dėl katalikiškos, socialinės, tradicinės ir atstovaujamosios monarchijos atkūrimo. F. Frankas faktiškai tapo regentu su teise parinkti karalių iš Burbonų dinastijos princų, bet įstatymo įgyvendinti neskubėjo. Pats sau suteikė generalisimo laipsnį ir tapo Ispanijos diktatoriumi iki 1975 m. Diktatūros metais vykdė represinę politiką prieš tautines mažumas, buvo varžomos moterų teisės. Nors 1969 m. karaliumi buvo paskelbtas Jonas Karolis I, bet F. Frankas išliko diktatoriumi iki mirties. |
