Helenizmas

(gr. Hellēn – graikas), sen. istorijos laikotarpis nuo Aleksandro Makedoniečio žygių pradžios 336 m. pr. Kr. iki romėnų įsigalėjimo Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje apie 40 m. pr. Kr. Pasireiškė graikų kalbos, kultūros, mokslo sklaida Rytų kraštuose.

Terminą XIX a. pirmasis pavartojo vokiečių istorikas J. Droizenas. Svarbiausiais centrais tapo Aleksandrija, Pergamas, Atėnai, Rodo sala, kur plėtoti gamtos ir matematikos mokslai, kūrėsi filosofinės, retorikos, menų mokyklos. Skirtingai nei klasikinė graikų kultūra, helenizmo kultūra darėsi vis labiau uždara ir elitinė, nes plėtojosi valdovų aplinkoje ir buvo jų remiama. Nors visuotinai pripažįstamas graikų indėlis į helenizmo kultūrą, neatmestinas ir Rytų kultūrinis palikimas. Politikoje, menuose, literatūroje dominavo graikiškieji elementai, tuo tarpu filosofijoje ir ypač religijoje stiprėjo rytietiškojo mentaliteto poveikis.