Heliocentrinė pasaulio sistema

Saulės sistemos sandaros teorija, pagal kurią planetos skrieja aplink Saulę. Jos kūrėjas – lenkų astronomas M. Kopernikas (XVI a.).

Dar Aristarchas Samietis (Graikija) 265 m. pr. Kr. teigė, kad Žemė skrieja aplink Saulę. M. Kopernikas tvirtino, kad Saulė yra visatos centras, aplink kurį apskritomis orbitomis skrieja Žemė ir planetos, o jas gaubia nejudamų žvaigždžių sfera. Dž. Brunas (Italija) tvirtino, kad Saulė yra tik viena žvaigždžių, o Saulės sistema – viena iš daugybės žvaigždžių sistemų. XVI a. pab. prasidėjus geocentrinę sistemą gynusios krikščionių Bažnyčios kovai prieš heliocentrizmą ir jos skleidėjus, Romos inkvizicija apkaltino Bruną erezija ir, šiam neatsisakius savo minčių, 1600 m. sudegino jį ant laužo. G. Galilėjaus (Italija) atradimai XVII a. pradžioje fizikiniu ir filosofiniu požiūriu pagrindė heliocentrinę sistemą ir sugriovė Bažnyčios remiamą geocentrinę. Inkvizicijos tribunolui 1616 m. uždraudus M. Koperniko raštus ir teoriją, G. Galilėjus buvo verčiamas neskleisti Koperniko idėjų. 1632 m. išėjus G. Galilėjaus knygai „Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas“, kurioje buvo ginama M. Koperniko teorija, inkvizicija privertė G. Galilėjų viešai atsisakyti M. Koperniko teorijos. Pastarosios trūkumus XVII a. pašalino J. Kepleris (Vokietija), suformulavęs planetų judėjimo dėsnius ir I. Niutonas (Anglija), paskelbęs visuotinės traukos dėsnį.