Hugenotai

(pranc. huguenots), J. Kalvino mokymo pasekėjų pavadinimas Prancūzijoje.

Termino kilmė neaiški. Spėjama, gali būti kilęs iš iškreipto vokiško eidgenossen (sąjungininkai), Šveicarijos sąjungos pavadinimo ir reiškiančio Šveicarijos konfederatą. Hugenotai plito iš Ženevos nuo XVI a. 6 deš. Gausiausios bendruomenės telkėsi Navaroje (P. Prancūzija). 1559 m. Paryžiuje susirinko pirmasis Nacionalinis sinodas. Buvo priimti ud dokumentai: protestantų Tikėjimo Išpažinimas ir nuostatai, nustatantys Bažnyčios sutvarkymą. Sinodas sutapo su Henriko II mirtimi, hugenotai buvo oficialiai apkaltinti opozicija valdančiajai Valua dinastijai. Į kalvinistų pusę perėjus Burbonams, apie juos susitelkė separatistiškai nusiteikusi aristokratija. Prasidėjusią konfrontaciją turėjo išspręsti 1562 m. Tolerancijos ediktas, įteisinęs abiejų konfesijų egzistavimą, tačiau jo pasirodymas išprovokavo Gizų giminės suorganizuotas Vaši skerdynes, pradėjusias hugenotų karus. Konfliktas baigėsi išmirus Valua dinastijai ir sostą užėmus ankstesniam hugenotų lyderiui, į katalikybę perėjusiam Henrikui Burbonui, tapusiam Henriku IV, kuris 1598 m. išleido Nanto ediktą, suteikiantį hugenotams religijos išpažinimo ir pilietines teises. Nuo šiol kitatikių persekiojimas laikomas valstybės įstatymų pažeidimu. Liudvikas XIV 1685 m. Nanto ediktą panaikino ir pradėjo hugenotų persekiojimą. Jie buvo priversti pereiti į katalikybę arba išvykti iš šalies. Dauguma emigravo į kaimynines protestantiškas valstybes, JAV, Rusiją. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, Prancūzija dėl to neteko apie 0,5 mln. gyventojų. Pilietines teises hugenotai atgavo 1785 m., religijos laisvę – Prancūzijos didžiosios revoliucijos metu.