Hugenotų karai

(Prancūzijos rel. karai), XVI a. II pusės Prancūzijos hugenotų (evangelikų reformatų) karai su katalikais.

Protestantizmo plitimas kėlė nepasitenkinimą katalikiškoje Prancūzijos visuomenėje. Karams pradžią davė 1562 m. Pranciškaus Gizo iniciatyva sukeltos protestantų skerdynės Vaši. Apgultuose maldos namuose buvo išžudyta apie 70 hugenotų, tačiau protestantiškajai visuomenei buvo pateikiami dešimtis kartų padidinti aukų skaičiai. Po metus trukusių karinių susirėmimų buvo pasirašytas pirmasis konfrontaciją nutraukiantis susitarimas – Ambuazo ediktas. Remiantis šiuo susitarimu hugenotams leista steigti savo parapijas visoje Prancūzijoje, išskyrus Paryžių ir jo apylinkes. Nuo 1562 m. iki 1598 m. su pertraukomis įvyko 8 kariniai konfliktai. Prisidengus religine netolerancija Prancūzijoje buvo sprendžiamos valstybės administravimo specifikos, aukščiausiosios valdžios jurisdikcijos ir valdančiosios dinastijos kaitos problemos. Karų metu išsikristalizavo dvi skirtingos ne tik religinės, bet ir politinės orientacijos partijos – Katalikų lyga, vadovaujama Lotaringijos kunigaikščių Gizų, ir hugenotai, susitelkę apie Henriką Navarietį iš Burbonų dinastijos. 1570 m. buvo pasirašyta nauja taikaus sambūvio sutartis – Sen Žermeno tolerancijos ediktas. Hugenotų partijos lyderiams Henrikui Navariečiui, G. Kolinjė ir L. Kondė pavyko įtikinti savo politinius ir religinius priešus pripažinti hugenotų tikybos laisvę, suteikiant jiems teisę užimti valstybines tarnybas. Susitarimą rėmė ir Kotryna Mediči. Situacija pasikeitė labai greitai. Po Sen Žermeno edikto pasirašymo J. Kalvino mokymui plisti atsirado palankios sąlygos. Taiką nutraukė 1572 m. hugenotų skerdynės, vadinamoji Baltramiejaus naktis. Konfrontacija atsinaujino ir tęsėsi iki Nanto edikto priėmimo 1598 m.