Hunai

(gr. Hunnoi, lot. Hunni), Azijos klajoklių genčių sąjunga. Susiformavo II-IV a. Pauralės ir Pavolgio stepėse. Hunų žygiai paspartino Didįjį tautų kraustymąsi.

IV a. hunai pradėjo veržtis į Vakarus ir 372 m. pavergė alanus. 375 m. Juodosios jūros pakrančių stepėse pavergė ostgotus, o vestgotus privertė trauktis į Trakiją. Kartu su Romos imperija hunai kovojo su germanais. Atilos (434-453 m.) laikais hunai 437 m. įsiveržė į Romos imperiją ir pasiekė Konstantinopolį. 451 m. hunų sąjunga įsiveržė į Galiją, nusiaubė Mecą, Strasbūrą, Vormsą, Maincą, apgulė Orleaną. Katalauno laukuose pralaimėjo jungtinei romėnų ir germanų (vestgotų ir frankų) kariuomenei. 452 m. hunai niokojo Italiją. Mirus Atilai, 455 m. buvo sumušti, o jų sąjunga iširo.