(lot. immunitas – atleidimas):
1. viduramžių stambiojo feodalo privilegija, išduota karaliaus. Imunitetiniai raštai suteikdavo teisę savo valdose rinkti vyriausybinius mokesčius, vykdyti teismų ir administracines funkcijas;
2. kai kurių įstatymų netaikymas ypatingą padėtį valstybėje užimantiems asmenims (prezidentui, parlamento deputatams ir kt.), siekiant juos apsaugoti nuo kitų valdžios šakų įtakos;
3. ypatingas užsienio šalių diplomatinių atstovybių darbuotojų statusas, saugantis juos nuo civilinės ar baudžiamosios atsakomybės priimančioje valstybėje.
