Indijos ir Pakistano karai

ginkluoti konfliktai tarp Indijos ir Pakistano 1947-1949 m., 1965 m. ir 1971 m.

1. 1947-1949 m. kilo pasienio konfliktas dėl Kašmyro. Kuriantis Indijos ir Pakistano valstybėms, prasidėjo karas – 1947 m. iš Pakistano į Kašmyrą, kuris tuo metu buvo juridiškai nepriklausoma šalis, įsiveržė keli tūkst. pathanų, o spalio mėn. karinius dalinius pasiuntė Indija. Kašmyro maharadža H. G. Singhas pasirašė prisijungimo prie Indijos sutartį. Jungtinių Tautų Organizacijai (JTO) tarpininkaujant, paliaubos įsigaliojo 1949 m. JTO priėmė rezoliucijas, įpareigojančias Pakistaną išvesti kariuomenę iš Kašmyro, abi šalis – pripažinti Kašmyro laisvo apsisprendimo teisę, kuriai realizuoti JTO surengs plebiscitą. Indija atsisakė leisti jį surengti, kol Pakistanas neišves savo kariuomenės iš okupuotos teritorijos;
2. 1965 m. kilo pasienio konfliktas Pakistanui parėmus musulmonus, pasisakančius prieš Indijos valdymą Kašmyre. Kovos veiksmai išsiplėtė ir Pandžabe. JTO pastangomis karo veiksmai rugsėjį buvo nutraukti, o SSRS iniciatyva buvo organizuotas abiejų šalių vadovų susitikimas Taškente (1966 01 11). Pasirašyta deklaracija – susitarta atitraukti kariuomenes;
3. kilo 1971 m. R. Bengalijai (rytinė Pakistano dalis – dab. Bangladešas) kovojant dėl nepriklausomybės. Indija rėmė Bengalijos kovą, įvyko susirėmimų pasienyje. Gruodžio mėn. Pakistanas, kurį palaikė JAV ir Kinija, pradėjo karo veiksmus. SSRS pareiškė, kad suteiks Indijai paramą pagal rugpjūčio 18 d. įsigaliojusią Taikos, draugystės ir bedradarbiavimo sutartį. 1971 m. gruodį Pakistano armija kapituliavo R. Bengalijoje, o kitą dieną Indija nutraukė karo veiksmus V. Pakistane. Rytinėje Pakistano dalyje susikūrė nepriklausoma Bangladešo valstybė.