Inkvizicija

(lot. inquisitio – tardymas, ieškojimas), Katalikų bažnyčios valdžios ir teismo institucija, skirta kovai su klaidingu Bažnyčios mokymu. Ji persekiojo, gaudė ir baudė klaidatikius bei eretikus. Egzistavo IV-XIX a.

Inkvizicijos pradžia siekia imperatorių Teodosijaus ir Justiniano laikus, kai religiniai sekliai vadinti incquisitores. VIII-IX a. sustiprino savo pozicijas, įvedus vyskupų priežiūrą ir specialius teisėjus. XI-XII a. kovojo su katarais, valdiečiais ir albigiečiais. XII a. pab. jai ėmė vadovauti įsikūręs dominikonų ordinas, kurį popiežius Grigalius IX vadino popiežiaus inkvizitoriais. Aktyviai veikė Prancūzijoje, o ypač Ispanijoje. Manoma, jog 1481-1808 m. Ispanijos inkvizicija gyvus sudegino apie 32 tūkst. žmonių. Po Amerikos atradimo inkvizicija veikė ir ten. Kovojo taip pat su burtininkavimu, magija, daugpatyste, sodomija, pederastija. Panaikinta 1835.