Žodžio (frazės) paieška
Prasideda žodžiu Su žodžiu Tiksliai
Žodis Paaiškinimas
Investitūra

(lot. investiturainvestio – aprengiu):
1. viduramžių V. Europoje feodo perdavimo vasalui juridinis aktas su simbolinėmis apeigomis, kai įteikiamas nuosavybės simbolis – žemės sauja, medžio šakelė, kardas ar koks kitas simbolinis daiktas. Dažniausiai vykdavo po omažo – vasalo ištikimybės priesaikos senjorui;
2. aktas, kuriuo dvasininkas būdavo skiriamas bažnytinėms pareigoms ir įgydavo valdyti feodą. Jis gaudavo lazdą, žiedą (bažnytinės valdžios simbolius) ir skeptrą (pasaulietinės valdžios simbolį).

Iki XI a. investitūrą dvasininkų išrinktam kandidatui teikdavo tik pasaulietinė valdžia. Siekdamas išplėsti savo galią popiežius Grigalius VII 1075 m. uždraudė pasaulietinę investitūrą. Šv. Romos imperatorius Henrikas IV tais pačiais metais atmetė dvasininkų kandidatą ir paskyrė savąjį. Kovos dėl investitūros tarp popiežiaus ir imperatoriaus etapas baigėsi kompromisu – 1122 m. Vormso konkordatu. Jį sudarė imperatorius Henrikas ir popiežius Kalikstas. Pirmajam liko teisė suteikti žemės valdą ir gauti iš jos priklausančias prievoles, antrajam – teisė, imperatoriui dalyvaujant, suteikti dvasinę investitūrą.