Jablonskis Jonas

(slap. Rygiškių Jonas; 1860-1930), lietuvių kalbininkas, žymiausias XX a. I p. lietuvių kalbos normintojas.

Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. 1889-1901 m. dėstė Mintaujos, Talino gimnazijose. 1902 m. ištremtas į Pskovą už dalyvavimą varpininkų veikloje. 1903 m. apsigyveno Šiauliuose, 1904 m. persikėlė į Vilnių, kur bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“. 1906-1918 m. mokytojavo Panevėžyje, Breste, Gardine, Veliže, Voroneže. Nuo 1919 m. gyveno Kaune. 1922-1926 m. Kauno universiteto profesorius. Normino lietuvių bendrinę kalbą, taisė raštų kalbą, rašė lietuvių kalbos vadovėlius, straipsnius apie kalbos kultūrą. 1919 m. išleista jo „Lietuvių kalbos gramatika“ iki šiol tebėra vienas išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių. Lietuvių kalboje įsigalėjo daugelis J. Jablonskio sukurtų terminų. Kiti žymesni darbai – „Lietuvių kalbos sintaksė“, „Linksniai ir prielinksniai“, „Mūsų rašyba“ ir kt. Vertė mokslo populiarinimo ir grožinės literatūros kūrinius, redagavo lietuvių rašytojų kūrinius.