Jėzuitai

(Jėzaus draugija; lot. Societas Jesu, SJ), katalikų vienuolių ordinas, kurį 1534 Paryžiuje įkūrė smulkus ispanų bajoras Ignacas Lojola kovai su reformacija. 1540 m. ordino įstatus patvirtino popiežius. Jėzuitai stengėsi įsiviešpatauti švietimo sistemoje, įsigalėti valdovų rūmuose, įsigyti turtų, įtvirtinti katalikybę. XVI a. paplito daugelyje Europos šalių. 1773 m. ordinas likviduotas, 1814 m. vėl atkurtas.

1569 m. jėzuitus į Vilnių pasikvietė Vilniaus vyskupas V. Protasevičius. Žemaitijoje jėzuitų veiklą plėtė vyskupas M. Giedraitis. Kovodami su protestantais, leido religinio turinio lietuviškas knygas (M. Daukšos „Katekizmas“, 1595; „Postilė“, 1599). Steigė savo mokyklas – kolegijas (Vilniuje (1570), Nesvyžiuje, Kražiuose, Gardine, Naugarduke, Kaune ir kt.). Jiems atiteko Vilniaus ir Varnių kunigų seminarijos. Kad patrauktų Lietuvos bajorų jaunimą, kurio nemaža dalis vykdavo studijuoti į protestantiškus Vokietijos universitetus, jėzuitai 1579 m. įkūrė Vilniaus universitetą (akademiją) – pirmąją aukštąją Lietuvos mokyklą. Jų mokyklose daugiausia dėmesio buvo skiriama religiniam auklėjimui, lotynų kalbai, retorikai. Savo priešininkus stengėsi apkaltinti erezija ir, pasaulietinės valdžios remiami, įvairiais būdais susidoroti su jais (pvz., jėzuitų vadovaujama maldininkų minia 1611 m. Vilniuje sudegino protestantų sinodą, biblioteką, kunigų namus). Ordino panaikinimo metu Lietuvos jėzuitų turtai buvo 20 mln. auksinų vertės. Ordiną atkūrus, Lietuvoje gyvavo iki 1820 (tais metais jie buvo išvaryti iš Rusijos imperijos). Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos Respublikos vyriausybė pasikvietė jėzuitų iš Vokietijos. Kaune jie įkūrė vienuolyną ir gimnaziją, Šiauliuose, Pagryžuvyje – vienuolynus. 1930 m. buvo suformuota Lietuvos jėzuitų viceprovincija. Leido laikraščius „Žvaigždė“, „Misijos”. Karui baigiantis, daugelis emigravo.