Kalavijuočių ordinas

(ofic. Kristaus kariuomenės broliai), XIII a. 1-4 deš. vokiečių vienuolių karinis ordinas ir jo įkurta valstybė R. Pabaltijyje. 1202 m. įkūrė Rygos vyskupas Albertas. Po 1236 m. vykusio Saulės mūšio, 1237 m. popiežius prijungė Kalavijuočių ordiną prie Kryžiuočių ordino. Kalavijuočių ordinas tapo Kryžiuočių ordino šaka – Livonijos ordinu.

Ordinui vadovavo magistras, svarbiausius reikalus tvarkė kapitula (magistro taryba). Karių būriams vadovavo komtūrai ir fogtai. Pilys buvo administracinio vieneto kastelatūros (pilies apygardos) centras. Rygos vyskupo ir Kalavijuočių ordino susitarimu du trečdaliai užkariautų žemių tekdavo Kalavijuočių ordinui, likusios – Rygos, vėliau ir Saaremos, Benemos, Tartu bei Kuršo vyskupams. Remiami popiežiaus, Albertas ir kalavijuočiai iki 1212 m. užkariavo lyvių žemes. 1208 m. surengė karo žygį į Lietuvą, tačiau buvo sumušti. Iki 1209 m. užėmė latgalių Aizkrauklės, Kuoknesės, Jersikos pilis. XIII a. antrajame dešimtmetyje kartu su danais pavergė estus. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Ordinas užvaldė dalį sėlių, kuršių ir žiemgalių žemių. Didžiausia neužkariauta greta kalavijuočių valdų liko pagonių šalis Lietuva. 1236 m. vasario 9 d. popiežius Grigalius IX paskelbė kryžiaus žygį į Lietuvą. Tais pačiais metais Kalavijuočių ordinas ir kryžeiviai buvo sumušti Saulės mūšyje.