Kalvinizmas

(evangelikai reformatai), viena pagrindinių protestantizmo krypčių. Pavadinimas kilo iš pradininko J. Kalvino pavardės. Itin akcentuojama predestinacijos doktrina, pagal kurią Dievas iš anksto pasirenka, kurie žmonės pateks į dangų, o kurie į pragarą. Ši mintis apie išrinktinumą stiprina moralę ir skatina tikslo siekimą. Kalvinistai išrinktinumo įrodymais laiko ne tik pamaldų gyvenimą, bet ir visuomeninę padėtį bei savo darbu užgyventą turtą.

Kulto srityje kalvinistai išlaikė du simbolinius – krikšto ir komunijos sakramentus. Bažnyčios struktūra ir bendruomenės koncepcijos principai, nustatyti J. Kalvino darbe „Ordonnances ecclesiastiąues“ (Ženevos Bažnyčios tvarka), yra demokratiški – tikintieji renka visų lygių dvasinius vadovus. Šiuo metu kalvinistų bendruomenei pasaulyje priklauso apie 50 mln. tikinčiųjų. Lietuvoje pasirodė XVI a. vid. 1565 m. nuo kalvinistų atsiskyrė arijonai. Kalvinistai buvo daugiausia bajorai, miestiečiai, didikai, inteligentai. Jais buvo Mikalojus Radvila Juodasis, Mikalojus Radvila Rudasis, Andrius Volanas ir kt. XVII a. kalvinistų veikla ėmė silpnėti. Stipriausios kalvinistų bendruomenės buvo Biržuose, Kėdainiuose, Vilniuje, Papilyje. Įtakingiausi judėjimo globėjai – Biržų-Dubingių šakos Radvilos.