(vok. Kanzler):
1. kai kuriose valstybėse viena aukščiausių valstybinių pareigybių, pvz., Austrijoje ir Vokietijoje kancleris yra vyriausybės vadovas; D. Britanijoje iždo kancleris – finansų ministras;
2. Rusijoje iki 1917 m. aukščiausias, I klasės rangas. Suteikiamas užsienio politikos vadovams (užsienio reikalų kolegijos prezidentams, užsienio reikalų ministrams;
3. XV-XVIII a. aukščiausias (po didžiojo kunigaikščio) LDK centrinės valdžios pareigūnas. Rūpinosi užsienio politika, vadovavo valdovo raštinei. Jo žinioje buvo įrašų knygos ir archyvas arba Lietuvos Metrika, valstybės didysis antspaudas. Po 1569 m. sudarytos Liublino unijos atsirado 2 kancleriai (Lenkijos ir Lietuvos), vadinti didžiaisiais. Pareigybė panaikinta 1795 m.
