Kazokai

XIV-XVII a. Rusijos pakraščių laisvose žemėse apsigyvenę laisvieji žmonės ir pabėgėliai. Taip pat ir asmenys, tarnavę kariuomenėje valstybės pakraščiuose. XVIII-XX a. pradžioje Rusijos privilegijuotas karinis luomas. Kazokais vadinti ir rusų, Lenkijos, LDK valstiečiai ir miestiečiai, pabėgę į laisvas žemes.

Jie apsigyveno prie Dniepro, Dono, Volgos, Tereko upių. Nuolatinės kovos su gretimomis valstybėmis ir pusiau klajoklių tautomis vertė kazokus vienytis į karines bendruomenes. XV-XVI a. pr. susikūrė Dono, Volgos, Dniepro bendruomenės, XVI a. I pusėje – Zaporožės sečė. Sienoms nuo totorių ginti ir Ukrainos gyventojų sukilimams malšinti ATR vyriausybė XVI a. II pusėje sukūrė rejestrinių kazokų kategoriją. Ukrainos kazokai buvo svarbiausi XVI-XVII a. I pusės sukilimų prieš ATR jėga. Ypač pasižymėjo B. Chmelnickio vadovaujamas 1648-1654 m. sukilimas.