Kęstutis

(apie 1300-1382), Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis, 1381-1382 m. Lietuvos didysis kunigaikštis.

Iš tėvo Gedimino paveldėjo Trakų kunigaikštystę ir Žemaitiją, persikėlė iš Senųjų Trakų į Naujuosius. Jo atrama – Trakų kunigaikštystės taryba ir bajorai. 1345 m. su broliu Algirdu pašalino iš sosto brolį Jaunutį ir lygiomis teisėmis valdė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Atrėmė daugiau nei 710 Kryžiuočių ordino ir apie 30 Livonijos ordino žygių į Lietuvą; pastatydino gynybines pilis prie Nemuno. Kartu su Algirdu surengė apie 40 žygių į Kryžiuočių ordino valdas. Per 1361 m. žygį Įsručio apylinkėse pateko į nelaisvę, bet pabėgo iš Marienburgo pilies. 1382 m. Jurbarko apylinkėse pirmą kartą panaudojo artileriją. Dalyvavo ir Algirdo žygiuose į Maskvą, o broliui Liubartui padėjo kovoti su Lenkija dėl Voluinės ir Haličo. Po Algirdo mirties Lietuvą valdė kartu su Algirdo sūnumi Jogaila, jį pripažinęs didžiuoju kunigaikščiu. Tačiau 1381 m. rugsėjį, sužinojęs apie slaptą Jogailos sutartį su Kryžiuočių ordinu, pašalino Jogailą iš sosto. Derybų metu Kęstutis buvo suimtas, įkalintas Krėvos pilyje ir 1382 m. nužudytas. Pagonišku papročiu jo kūnas sudegintas Šventaragio slėnyje Vilniuje. Su dviem žmonomis turėjo šešis sūnus. Garsiausi antrosios žmonos Birutės vaikai Vytautas ir Žygimantas.