Kolegija

(lot. collegium – draugija, sąjunga), XIII a.-XVIII a. pab. mokykla privilegijuotų luomų vaikams.

Lietuvoje pirmąją kolegiją 1539 m. Vilniuje įsteigė Abraomas Kulvietis. Joje mokėsi bajorų ir miestiečių jaunuoliai. Tarp jų, atrodo, ir Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Jurgis Zablockis. Nustojo veikti 1542 m. Kovodamas su reformacija, teisę steigti kolegiją gavo Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Jo pavedimu kolegiją 1570 m. Vilniuje įsteigė jėzuitai (1579 m. pertvarkyta į akademiją). XVII a. jėzuitai įsteigė Kražių (1614), Kauno (1648), Pašiaušės (1655) kolegijas. Iš viso LDK jų buvo įkurta apie 20. Panašias mokyklas steigė evangelikai reformatai. 1613 m. kolegiją Vilniuje įsteigė unitai. Panašios į kolegijas buvo bernardinų, dominikonų, pranciškonų, trinitorių vienuolynų mokyklos. Kadangi kolegijos priklausė įvairių tikėjimų bažnyčioms, jų mokymo turinys ir metodai skyrėsi. Pagrindinė dėstomoji kalba buvo lotynų. XVIII a. pab. kolegijas pakeitė apygardų ir apygardėlių mokyklos.