(lot. confoederatio – sąjunga, susivienijimas):
1. Lenkijos (XIV-XVIII a.) ir LDK (XVI-XVIII a.) bajorų politinė ginkluota sąjunga. Vykdė valstybinės valdžios funkcijas (ypač tarpuvaldžiu), ją pavadavo ar siekė, kad vykdytų konfederatų reikalavimus. Vadovavo magnatai. Konfederacijos buvo anarchijos, Respublikos irimo išraiška, pagreitino jos žlugimą. Žymiausiomis konfederacijomis buvo generalinė Vilniaus (1767), Radomo (1767-1768), Baro (1768-1772), Targovicos (1792-1793);
2. valstybių sąjunga arba jungtinė valstybė, susidedanti iš konfederacijos narių ir jų įsteigtos centrinės vyriausybės. Čia pagrindinė kompetencija priklauso konfederacijos nariams, o išvestinė – centrui. 1781-1787 m. konfederacija buvo JAV, 1815-1866 m. Vokietijos sąjunga. Konfedracijos bruožų turi ES.
