Kražių skerdynės

Rusijos valdžios susidorojimas su Kražių bažnyčios gynėjais 1893 m.

1832-1892 m. vykdant rusifikacijos politiką vien Žemaičių vyskupijoje buvo uždaryti 46 vienuolynai su bažnyčiomis. Tikintieji tam priešinosi (Tytuvėnuose, Kęstaičiuose). Kražių vienuolyną, bažnyčią ir kapines Rusijos valdžia įsakė uždaryti 1891 m. 1892 m. 43 kražiškiai parašė kreipimąsi į imperatorių ir generalgubernatorių ir uždarymas buvo delsiamas. Po naujo įsakymo bažnyčią uždaryti 1893 m. kreiptasi ne tik į Rusijos valdininkus, bet ir į užsienio valstybes (Austrijos, Danijos, D. Britanijos, Prancūzijos vyriausybes, popiežių). Gegužės mėn. policija jėga užėmė vienuolyną ir vienuoles benediktines išgabeno į Kauną. Birželio mėn. tikintieji neleido bažnyčios uždaryti. Nuo rugsėjo žmonės budėjo bažnyčioje priešindamiesi jos uždarymui ir nugriovimui. Po kelių nesėkmingų bandymų valdžia, pasitelkusi Dono kazokų III pulką, bažnyčią užėmė. Pagal teismo aktus, 9 žmonės mirė, 10 buvo pašauti, 44 sunkiai sužeisti, 150 pateko į kalėjimą. 1894 m. teismo procesas nuskambėjo pasaulyje, nuteistieji netrukus buvo amnestuoti. Kražių skerdynės ir jų sukeltas atgarsis pasaulyje prisidėjo prie tautinio lietuvių atgimimo tėvynėje ir emigracijoje.