Kryžiaus žygiai

(kryžiaus karai), XI a. pab.-XIII a. Vak. Europos krikščioniškųjų valstybių karai, kuriais buvo siekiama iš musulmonų atkariauti krikščionių šventas vietas Palestinoje. Inicijavo ir organizavo omos popiežiai, siekdami susigrąžinti po Krikščionių bažnyčios skilimo 1054 m. prarastą įtaką Rytuose. Iš viso buvo suorganizuoti 8 žygiai.

Pirmąjį (1096-1099), ragindamas apginti musulmonų persekiojamus krikščionis ir išvaduoti Jeruzalėje esantį Jėzaus Kristaus karstą, 1095 m. Klermono (Prancūzija) bažnytiniame susirinkime paskelbė popiežius Urbonas II. Žygio metu buvo užimta Edesa, Antiochija, Tripolis ir įkurtos Edesos bei Tripolio grafystės, Antiochijos kun-tė. 1099 m. užimta Jeruzalė, čia įkurta Jeruzalės karalystė. Įkurtosios valstybėlės gyvavo iki XIII a. pab. Iš likusių žygių žymesnis buvo ketvirtasis (1202-1204). Per jį kryžininkai, papirkti venecijiečių, nukrypo nuo savo tikslo (Palestinos), užėmė Bizantijos sostinę Konstantinopolį ir įkūrė Lotynų imperiją, gyvavusią 1204-1261 m. 1270 m. per paskutinį, aštuntąjį žygį buvo bandoma užimti Tunisą. Žygis baigėsi nesėkme.