Liberum veto

(iš lot. – laisvė drausti, draudžiu), ATR seimo nario teisė uždrausti ir panaikinti bet kokį nutarimą. Jį buvo galima priimti tik vienbalsiai.

Šiai teisei atsirasti įtakos turėjo Liublino unija (1569). Pamažu įsigalėjo paprotys seimo nutarimus priimti vienbalsiai. Pirmą kartą liberum veto panaudota 1652 m. Dalis bajorų šią teisę laikė demokratijos dalyku. Tačiau ji didino didikų įtaką seimuose ir seimeliuose, palengvino galimybes užsienio valstybėms kištis į Respublikos vidaus reikalus. 1652-1733 m. 26 seimai išsiskirstė nieko nenutarę, o iš jų 13 buvo nutraukti atskirų atstovų. Dauguma seimų ardytojų buvo paperkami. Dažnai nutraukiami seimai nebegalėjo spręsti svarbių valstybės problemų. Respublikoje pamažu įsivyravo anarchija. 1768 m. seimų reforma kiek sumažino teisės galią. Ji nebegaliojo sprendžiant ekonominius klausimus. Visiškai liberum veto panaikino 1791 m. Gegužės 3-osios konstitucija.