Lietuviai

baltų gentis. Su ja siejamas lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės kūrimasis.

Lietuvių tautybė pradėjo formuotis I tūkstm. antrojoje pusėje. Manoma, kad jos šaknys siekia Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą. Lietuvių tautybė susiformavo XIII-XV a., susikūrus ir stiprėjant Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Lietuvos valstybę sudarė daugelis kitų baltų genčių – aukštaičiai, jotvingiai (šiauriniai), kuršiai (pietiniai), sėliai (pietiniai), skalviai (šiauriniai), žemaičiai, žiemgaliai (pietiniai). Kuriantis valstybei įvairiai klostėsi šių genčių likimas. Kai kurios iš jų – jotvingiai, sėliai, skalviai, šiauriniai jotvingiai – dėl Kryžiuočių ordino agresijos bėgo į Lietuvą, kur ir asimiliavosi. Tačiau iki šių dienų Lietuvoje išliko etninė įvairovė: skiriasi žemaičių, aukštaičių, suvalkiečių ar dzūkų prigimtis, charakteris ir kultūra. XVI a. susiformavo etninė lietuvių grupė ir vokiečių pavergtoje teritorijoje, kuri vadinama Mažąja Lietuva. Ją sudarė prigimtinėse žemėse likę skalviai, nadruviai, sulietuvėję prūsai (šiaurės bartai, šiaurės notangai, sembai), jotvingiai ir dalis pietinių kuršių. XIX a. pabaigoje šviesuomenės pastangomis buvo suformuota lietuvių literatūrinė kalba. Jos pagrindas – pietinė vakarų aukštaičių (zanavykų) tarmė. Dabar lietuvių tautą sudaro keturios etninės grupės: žemaičiai, aukštaičiai, suvalkiečiai ir dzūkai.