Lietuvos demokratų partija

(iki 1906 m. vadinosi Lietuvių demokratų partija) politinė partija, kilusi iš varpininkų sąjūdžio, veikusi 1902-1920 m.

Steigėjai – K. Grinius, P. Vileišis, J. Vileišis, J. Šaulys, J. Bartkevičius, A. Smetona ir kt. 1905 m. priimta programa partijos idealu skelbė: „Laisva, niekam nepriklausanti Lietuvos Respublika su teisingu turtų padalinimu, suvienyta su kaimyniškomis demokratinėmis valstybėmis federacijos ryšiais. Artimiausias tikslas – plati demokratiška etnografinės Lietuvos autonomija su Seimu Vilniuje [...]“. Partijos nariai aktyviai dalyvavo 1905-1906 įvykiuose, A. Smetona ir P. Vileišis – Didžiajame Vilniaus Seime. I pasaulinio karo metais daugelis pasitraukė į Rusijos gilumą ir veikė socialistų liaudininkų vardu. J. Vileišis ir J. Šaulys buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą, tapo Nepriklausomybės akto signatarais. Formaliai partija savo veiklą baigė 1920 m.