Liuteris Martynas

(Martin Luther; 1483-1546), vokiečių teologas, Katalikų bažnyčios reformatorius, protestantizmo (liuteronybės) pradininkas.

1501-1505 m. studijavo Erfurto un-te, įgijęs Menų fakulteto magistro laipsnį, studijavo teisę. Ten studijas metė ir įstojo į Erfurto augustinų eremitų vienuolyną. 1507 m. įšventintas į kunigus studijavo teologiją. 1511 m. persikėlė į Vitenbergą, kur tapo teologijos daktaru ir un-to profesoriumi. Protestuodamas prieš indulgencijų pardavinėjimą 1517 m. spalio 31 d. kompetentingiems vyskupams išsiuntinėjo 95 tezes, kuriose išdėstė savo religinę doktriną. Pagrindinė tezė – sielos išganymas priklausąs ne nuo „gerų darbų“, sakramentų bei apeigų, o nuo tikėjimo nuoširdumo. Jo nuomone, Bažnyčia ir dvasininkai, kaip tarpininkai tarp žmogaus ir Dievo, nereikalingi, siūlė grįžti prie tikėjimo mokymo pirminio šaltinio Šventojo Rašto, kuris yra vienintelė tikėjimo gairė. 1520 m. popiežius Leonas X paskelbė bulę Exsurge Domine, kurioje pasmerkė 41 M. Liuterio raštų teiginį ir atskyrė jį nuo Bažnyčios. 1521 m. Vormso reichstage imperatorius Karolis V įvertino M. Liuterio mokymą kaip ereziją ir pasirašė Vormso ediktą, kuriuo jį paskelbė už įstatymo ribų. 1525 m. M. Liuteris vedė buvusią vienuolę Kotryną fon Borą. Remiamas atskirų vokiečių žemių kunigaikščių (pvz., Saksonijos), M. Liuteris parengė reformuotos Bažnyčios teologinius pagrindus, kurie 1530 m. buvo pateikti svarstyti Augsburgo reichstagui ir tapo liuteronų tikėjimo mokymo pagrindu (Augsburgo išpažinimas). Parašė nemažai kitų teologinių darbų. Kūrė vokiškas giesmes, kai kurioms parašė ir melodijas, rūpinosi švietimu.