Liuteronybė

viena pagrindinių ir labiausiai išplitusi protestantizmo kryptis, kuriai pagrindus XVI a. padėjo vokiečių teologai M. Liuteris ir P. Melanchtonas. Nepripažįsta griežtos ribos tarp dvasininkų ir pasauliečių. Atsisakė vienuolijos ir celibato, iš 7 krikščionybės sakramentų pripažįsta Krikštą ir Komuniją. Išplitusi Skandinavijoje, dalyje Vokietijos, Estijoje, Latvijoje, bendruomenės veikia JAV, Čekijoje, Vengrijoje, Lietuvoje ir kt.

Lietuvoje atsirado apie 1536 m. Liuteronai stengėsi mažinti bažnyčios turtus, decentralizuoti valdymą. Pirmaisiais lietuvių liuteronais buvo A. Kulvietis, S. Rapolionis, J. Zablockis, M. Mažvydas. 1542 m., uždarius A. Kulviečio mokyklą Vilniuje, daugelis jų buvo priversti emigruoti į Karaliaučių, kur tapo pirmaisiais 1544 m. įkurto Karaliaučiaus universiteto profesoriais (S. Rapolionis, A. Kulvietis). Pastarieji buvo ir pirmosios Mažvydo parengtos bei išleistos lietuviškos knygos bendradarbiai ir vertėjai. Naujas liuteronybės pakilimas Lietuvoje prasidėjo apie 1555 m. Vilniuje, Kaune, vėliau Biržuose, Kėdainiuose. Vienas iš žymiausių veikėjų buvo Vaclovas Agripa. Prūsijoje nuo 1525 m. liuteronybė – oficiali valstybės religija. Iki XX a. ji vyravo ir Mažojoje Lietuvoje.