Livonija

Livonijos ordino, Rygos arkivyskupijos, Kuršo, Saremos-Lenemos ir Tartu vyskupijų konfederacija. Gyvavo XIII-XVI a. vokiečių užgrobtose latgalių, lyvių, estų, dalies kuršių, žiemgalių ir sėlių žemėse. Daugiausia žemių (67 tūkst. km²) priklausė Livonijos ordinui, kita dalis – Rygos arkivyskupui (18 km²) ir jam pavaldiems vyskupams.

Politiniu atžvilgiu Livonija buvo priklausoma nuo 3 siuzerenų: vyskupai – nuo popiežiaus ir nominaliai nuo Šv. Romos imperijos imperatoriaus, Ordinas – (nuo 1237 m. iki XV a. pradžios) nuo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro. Aukščiausia bažnyčios valdžia priklausė Rygos arkivyskupui. XIII a. Livonijos ordinas sugebėjo atsikratyti vasalinės vyskupų priklausomybės. 1330 m. Livonijos ordinas politinėje kovoje nugalėjo arkivyskupą ir privertė jo sąjungininką bei vasalą Rygos miestą pripažinti Ordino valdžią. Livonijos ordino viešpatavimą XV a. pirmoje pusėje pakirto Kryžiuočių ordino pralaimėjimai karuose su LDK ir Lenkija. 1419 m. Livonijos ordinui teko sudaryti Landtagą – Livonijos aukščiausią valdžios organą, o Ryga nuo 1452 m. pripažino ne tik Ordino, bet ir arkivyskupo valdžią. XV a. antroje pusėje ir XVI a. pirmoje pusėje Livonija palengva nyko – karinė galia buvo pakirsta 1435 m. Pabaisko mūšyje. Livonijos konfederacija galutinai suiro Livonijos karo (1558-1583) pradžioje. Dalyje jos žemių 1561 m. susidarė LDK vasalas – Kuršo kunigaikštystė. Uždauguvis po 1569 m. atiteko Švedijai ir Danijai.