Magdeburgo teisė

seniausia ir labiausiai paplitusi miestų savivaldos teisė. Susiformavo XII-XIII a. Jos pagrindas buvo Magdeburgo arkivyskupo Magdeburgo miestiečiams suteiktos privilegijos. Vėliau išplito į kitus Vokietijos miestus, buvo taikoma Čekijos, Lenkijos, Vengrijos, Lietuvos miestams.

Magdeburgo teisė įtvirtino miestiečių kovoje su bajorija iškovotą teisę turėti miesto valdžią (magistratą), atskirą teismą, patiems tvarkyti prekybą ir amatus. Lietuvoje pirmieji Magdeburgo teisę gavo Vilniaus miestiečiai. Ją 1387 m. suteikė Jogailos privilegija krikščionybės įvedimo proga. Vėliau Magdeburgo teisė buvo teikiama ir kitiems miestams (XV a. I pusėje Magdeburgo teisę gavo Kaunas, Trakai, XVI a. – Merkinė, Veliuona, Žiežmariai). Lietuvos miestai ir miesteliai labai stengėsi tą teisę gauti, nes ji atpalaiduodavo miestiečius nuo tiesioginės didikų bei dvasininkų priklausomybės ir nuo mokesčių. Likdavo tik mokestis didžiojo kunigaikščio iždui. Didikai siekė turėti savo miestus arba stiprinti savo įtaką valstybės miestuose. XVI-XVII a. įsigalint Lietuvoje feodalinės žemėvaldos imunitetui (neliečiamumui), perkeliant jį į miestus ir sudarant juose jurisdikas, Magdeburgo teisės reikšmė ėmė nykti. Miestuose pradėjo stiprėti didikų ir dvarininkų įtaka. Nuo patekimo į feodalinę priklausomybę miestiečius Magdeburgo teisė saugojo tik tada, kai amatininkai priklausydavo cechams, o pirkliai – gildijoms. Mažesnių miestų ir miestelių, kurių gyventojai vertėsi žemės ūkiu feodalo žemvaldžio žemėje, Magdeburgo teisė nuo feodalo priklausomybės neapsaugodavo, tačiau leisdavo jiems turėti turgus ir imti iš prekybininkų rinkliavas. Tokie gyventojai turėjo teisę patys rinkti vaitą, jis buvo mažiau priklausomas nuo dvaro negu gyvenvietėse, neturinčiose Magdeburgo teisės. 1776 m. Magdeburgo teisė buvo palikta tik Vilniui, Kaunui ir Trakams. 1791 m. seimas priėmė laisvųjų (feodalams nepavaldžių) miestų valdymo ir sutvarkymo nuostatus, kurie suvienodino miestų administracijos ir teismo organus. Remiantis tais nuostatais, modifikuotos magdeburginės savivaldos teisė daugeliui miestų ir miestelių (tarp jų Anykščiams, Biržams, Darsūniškiui, Joniškiui, Kėdainiams, Prienams, Puniai, Raseiniams, Šiauliams, Ukmergei, Vilkaviškiui) 1791-1792 m. buvo atnaujinta. Magdeburgo teisę naujai gavo Ariogala, Daugai, Kernavė, Marijampolė, Plungė, Rumšiškės, Stakliškės, Telšiai, Vabalninkas ir kai kurios kitos gyvenvietės. Prijungus Lietuvą prie Rusijos, Magdeburgo teisė pamažu panaikinta.