Maironis

(tikr. Jonas Mačiulis; 1862-1932), kunigas, prelatas, žymiausias XIX a. pab.-XX a. pr. lietuvių poetas.

1909-1932 m. Kauno kunigų seminarijos rektorius. 1894-1909 m. Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, nuo 1903 m. teologijos daktaras. 1922-1924 m. dėstė Kauno universitete. 1905 m. buvo vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos programos rengėjų. Reikšmingiausia kūrybos dalis – lyrika. Išleido eilėraščių rinkinius „Pavasario balsai“ (1895), poemas „Tarp skausmų į garbę“ (1895), „Nuo Birutės kalno“ (1904), „Jaunoji Lietuva“ (1907), „Raseinių Magdė“ (1909), „Mūsų vargai“ (1920). Parašė operų libretų, istorinę draminę trilogiją „Kęstučio mirtis“ (1921), „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925) ir „Vytautas – karalius“ (1930), literatūros istorijos ir kritikos darbų, publicistinių straipsnių, teologijos studijų. Kūryboje idealizavo herojišką Lietuvos praeitį, poetizavo gamtą, skelbė tikėjimą lietuvių tautos ateitimi. Vertė A. Mickevičiaus ir kt. poetų kūrybą, Rigvedos himnus.