(pranc. materialisme iš lot. materialis – daiktinis, medžiaginis): 1. filosofijos kryptis, aiškinanti pasaulį kaip materialią tikrovę; sąmonę laiko tos tikrovės materialiu atspindžiu ir materialios veiklos funkcija; 2. visko vertinimas naudos, praktinio išskaičiavimo požiūriu.
Kai gyvenimo prasmė prarasta dėl nepakeliamo lengvumo ir sotumo, kai būna pamirštas alkio ir nuovargio jausmas, tada pradedama išsigalvoti visokia velniava, ir, nekontroliuojama, ji įgauna baisias formas. A. Užkalnis