(pranc. materialisme iš lot. materialis – daiktinis, medžiaginis): 1. filosofijos kryptis, aiškinanti pasaulį kaip materialią tikrovę; sąmonę laiko tos tikrovės materialiu atspindžiu ir materialios veiklos funkcija; 2. visko vertinimas naudos, praktinio išskaičiavimo požiūriu.
Nepakalbėti su žmogum, kuris vertas pokalbio, – vadinasi netekti žmogaus. O kalbėti su žmogumi, kuris pokalbio nevertas, – vadinasi, veltui švaistyti žodžius. Išmintingas nepraranda nei žmonių, nei žodžių. Konfucijus