Mongolų imperija

XIII a. pr. Čingischano sukurta valstybė Azijoje ir Rytų Europoje.

Jis suvienijo klajoklių mongolų gentis, užkariavo Centr. Aziją ir Š. Kiniją, 1224 m. valstybę padalijo 4 sūnums. Iš pradžių imperija buvo valstybių junginys su bendru valdovu (kaganu), teise (jasa), sostine (Karakorume, Mongolijoje). Čingischano palikuonys užėmė R. Europą (1236-1241; LDK kovos su mongolais prasidėjo XIII a. vid.), Iraną ir Iraką (1253-1258), P. Kiniją (1279). 1264 m. į Kiniją – Chanbalajų (dab. Pekinas) buvo perkelta imperijos sostinė. Mongolų elitas asimiliavosi, gyventojų pačioje Mongolijoje sumažėjo, todėl ji tapo imperijos provincija. XIII a. II pus. imperija pradėjo irti, kūrėsi savarankiškos valstybės (Aukso orda, Chulaguidų valstybė, Kinijoje prasidėjo Juanų dinastija), vėliau jose mongolai prarado valdžią – XIV a. I pus. Art. Rytuose, 1368 Kinijoje (1372 m. Kinijos armija sudegino Karakorumą), 1380-1480 m. R. Europoje. Čingischano įpėdiniais skelbėsi Tamerlanas, Babūras.