Nadruva

istorinė baltų žemė Priegliaus baseino rytinėje dalyje.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta XIII a. Joje buvo nadruvių Kamenisvikos, Auktuolyčių ir Vėluvos pilys, Katavos ir Retavų valsčiai. Pasak Duisburgo kronikos, rytinėje Nadruvos dalyje buvo baltų religinis centras Romuva. Lietuvos karalius Mindaugas Nadruvą 1253 m. padovanojo Livonijos ordinui, bet šis nepajėgė jos užkariauti. 1274-1275 m. Nadruvą užkariavo Kryžiuočių ordinas. Nuo XIV a. Nadruvos centru tapo Įsrutis. XV-XVI a. Nadruva – centrinė Mažosios Lietuvos dalis. XVI a. Kasparas Henenbergeris rašė, kad beveik visi Įsruties apskrities gyventojai kalba lietuviškai. Nadruvių gentį vieni mokslininkai (daugiausia istorikai), kaip ir skalvius, vadina vakarų lietuviais, o kiti (daugiausia kalbininkai) – prūsais. Yra ir tokių, kurie mano, kad tai buvusi tarpinė gentis, turėjusi lietuvių, prūsų ir jotvingių kalbos bruožų. Nadruvą užkariavus kryžiuočiams, dalis gyventojų pasitraukė į Lietuvą, o pasilikę sudarė lietuvininkų branduolį.