Neogotika

(gr. neos + gotika), architektūros ir taikomosios dailės kryptis, kuriai būdingas grįžimas prie gotikos formų. Buvo paplitusi XVIII a. vid.-XX a. pr., ypač anglosaksiškuose kraštuose, Vid. ir P. Europoje. 

Atsiradimą skatino plintančios romantizmo idėjos, domėjimasis tautos praetimi. Atsirado Anglijoje, kur stiprios gotikos tradicijos. Skiriamos dvi neogotikos raidos fazės: dekoratyvinė (XVIII a. vid.-XIX a. vid.) ir konstrukcinė (XIX a. vid.-XX a. pr.). Pirmajam laikotarpiui būdingas gotikos formų kartojimas, įkvėptas romantiško žavėjimosi viduramžių kultūra. Daugiausia plėtota architektūroje (užmiesčio rezidencijos, parkų statiniai). Antrame tarpsnyje, plėtojantis meno istorijai ir paminklosaugai, gotikos estetikos ir konstrukcijos principai interpretuoti tiksliau ir kūrybingiau. Paplito ir taikomojoje dailėje, tapyboje, grafikoje; dominavo bažnyčių statyba. Visuomeniniuose pastatuose gotikos formos derintos su moderniomis metalo konstrukcijomis. Neogotika paplito plito Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje-Vengrijoje, R. Europos šalyse, JAV, Australijoje. Lietuvos bažnyčių ir pasaulietinėje architektūroje daugiausia reiškėsi XIX-XX a. sandūroje (Lentvario dvaras, Rokiškio, Švėkšnos bažnyčios ir kt.).