Neoklasicizmas

(gr. neos + klasicizmas), XVIII a. II p.-XIX a. pr. vyravęs dailės ir architektūros stilius. Susiformavo veikiamas Šviečiamojo amžiaus idėjų kaip rokoko priešprieša. 

Įkvėpimo semtasi iš antikinės dailės ir architektūros; siekta sugrąžinti sen. Graikijos ir Romos menui būdingą herojišką dvasią ir meninės išraiškos priemones. Pasižymėjo nauju, moksliniu požiūriu į antiką, kurį skatino Pompėjų ir Herkulanumo atradimas. Neoklasicizmo pagrindai užsimezgė Romoje XVIII a. vid. Būdinga paprastumas, didingumas, darna, aiškios proporcijos, formų harmonija. Architektūroje vertinta simetrija, euritmija, tikslingumas. Pastatai stačiakampiai ar centriški, monumentalių formų, saikingai dekoruoti, dažniausiai su orderiniais portikais. Vaizduojamojoje dailėje dominavo istorinis, mitologinis, alegorinis žanrai, portretas. Reiškėsi ir taikomojoje dekoratyvinėje dailėje (interjerų įranga, baldai, keramika). XIX a. pr. susiformavo vėlyvojo neoklasicizmo atmaina – ampyras. Vėlyvuoju laikotarpiu derinta su romantizmo bruožais. Plito Europoje ir JAV, įgydamas regioninių savitumų (Liudviko XVI stilius Prancūzijoje, Adamų stilius D. Britanijoje, federalinis stilius JAV, Stanislovo Augusto stilius Lenkijoje). Lietuvoje neoklasicizmas plito nuo XVIII a. 8 deš. Žymesni Lietuvoje: architektai M. Knakfusas, A. Kosakauskas, L. Stuoka-Gucevičius, M. Šulcas, K. Podčašinskis, tapytojai P. Smuglevičius, J. Oleškevičius, skulptoriai K. Jelskis, A. Le Brenas.