Opijaus karai

D. Britanijos ir Prancūzijos karai XIX a. 5-6 deš., siekiant paversti Kiniją priklausoma valstybe ir išplėsti kolonijines valdas.

XVIII a. sustiprinusi savo pozicijas Indijoje, Anglija vis labiau ėmė skverbtis į Kinijos rinką. Anglijos R. Indijos kompanija per Kinijos Kantono uostą, kuris buvo atvertas užsieniečiams, įveždavo pigias indų prekes, jas keisdavo dažniausiai į kinų arbatą. Ypač pelninga buvo įvežti opijų. 1800 m. Kinijos vyriausybė uždraudė įvežti opijų, kad nedidėtų aukso ir kitų brangiųjų metalų išvežimas į užsienį. Tačiau opijus ir toliau buvo gabenamas nelegaliai. 1839 m. Kinijos imperatorius įsakė visiškai uždrausti opijaus įvežimą ir konfiskuoti anglų pirklių turėtas opijaus atsargas. Tai tapo pretekstu kilti pirmajam Opijaus karui. Po pralaimėto 1840-1842 m. karo Kinija D. Britanijai buvo priversta užleisti Honkongą, atverti tarptautinei prekybai Ningbo, Šanchajaus uostus, įsileisti europiečių misionierius. Pasinaudojus Kinijoje prasidėjusiu pilietiniu karu, 1856 m. D. Britanija prieš Kiniją pradėjo antrąjį Opijaus karą. Į jį įsitraukė ir Prancūzija. 1860 buvo užimtas Pekinas, Kinija buvo priversta pripažinti pralaimėjimą. Kinijos rinka buvo galutinai atverta Europos prekėms, šalis tapo pusiau kolonijine valstybe.