Panegirika

(gr. panēgyrikos (logos) – iškilminga šlovinamoji kalba), literatūros žanras, šlovinamojo pobūdžio prozos ar poezijos kūrinys.

Senovės Graikijoje panegirika dažniausiai reiškė laidotuvių kalbą. Romėnų panegirikose šlovinami gyvieji. Romos rašytojų tradicija pagrįsta panegirika labai populiari buvo Vidurinių amžių, Renesanso ir Baroko (iki XVIII a.) literatūroje. Panegirikos paprastai buvo rašomos kokia nors proga – jos dažnai turėjo sveikinimo, odės, poemos, pamokslo, laiško formą. Lietuvoje sukurta nemaža panegirikų asmenų sukakčių, pareigybių gavimo, apsilankymų, mirčių, istorinių ar kultūrinių įvykių metinių proga. Jose šlovinami valdovai, didikai (Radvilos, Sapiegos, Pacai, Oginskiai, Chodkevičiai, Tiškevičiai), vyskupai, o kai kada – ir eiliniai žmonės. Pirmąja panegirika laikytinas „Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pagyrimas“ (XV a. pradžia, parašytas LDK kanceliarine slavų kalba), įėjęs į Trumpąjį Lietuvos metraščių sąvadą.