Paryžiaus taikos konferencija

po I ir II pasaulinių karų vykusios derybos dėl taikos sutarčių ir naujos tvarkos Europoje.

Pirmojoje (su pertraukomis 1919 01 18-1920 01 21) konferencijoje dalyvavo 32 šalių atstovai. Derybose nebuvo leista dalyvauti Vokietijai ir jos sąjungininkėms kaip pralaimėjusioms šalims. Jų atstovai buvo pakviesti tik pasirašyti taikos sutartis. Derybose nedalyvavo ir bolševikinė Rusija. P pagrindinius sprendimus priėmė Keturių taryba – Prancūzijos ministras pirmininkas Ž. Klemanso, D. Britanijos premjeras D. Loidas Džordžas, JAV prezidentas V. Vilsonas ir Italijos ministras pirmininkas V. E. Orlando. Pagrindinis Prancūzijos tikslas buvo susilpninti Vokietiją, atsirevanšuoti už pralaimėjimą 1870-1871 m. kare. Tam pasipriešino D. Britanija, kuri norėjo užtikrinti jėgų pusiausvyrą Europoje. Amerikos prezidento Vilsono pagrindinis siekis buvo įkurti Tautų Sąjungą, kuri spręstų valstybių nesutarimus, taikiai sureguliuotų visus ginčytinus klausimus. Tautų Sąjungą buvo įkurta ratifikavus P. Konferencijoje dalyvavo ir Lietuvos delegacija, nors ir nebuvo pakviesta. Ji siekė parodyti pasaulio vadovams nepriklausomybės siekius ir susigrąžinti Klaipėdos kraštą. 1919 m. birželio 28 d. Versalio rūmuose buvo pasirašyta taikos sutartis su Vokietija. Vokietija buvo pripažinta karo kaltininke, turėjo atlyginti padarytą žalą (išmokėti reparacijas), prarado visas kolonijas ir kai kurias teritorijas Europoje.

Antrosios konferencijos (1946 07-10) tikslas – parengti taikos sutartis su Italija, Rumunija, Vengrija, Bulgarija ir Suomija. Dalyvavo 21 valstybės atstovai. Taikos sutartys buvo pasirašytos 1947 m. vasario 10 d.: Triesto miestas paskelbtas laisvąja teritorija, Jugoslavijai atiteko apie 9 tūkst. kv. km Italijos teritorijos. Nutarta sušaukti Dunojaus valstybių konferenciją, kurioje būtų apibrėžta laivybos Dunojumi tvarka. Nustatyti ginklavimosi apribojimai, kurių laikėsi tik Suomija.