Polonizacija

lenkų kultūros, pirmiausia kalbos, savanoriškas perėmimas arba prievartinis diegimas Lenkijos valdomose ar jos įtakoje esančiose žemėse.

Lietuvos polonizcija prasidėjo XIV a. pradžioje ir tęsėsi iki XIX a. Palankios sąlygos polonizacijai susidarė po 1387 m. Lietuvos krikšto. Lenkai Lietuvoje ėmė tapti klebonais ir vyskupais, lietuviai vyko mokytis į Krokuvą. Horodlės unijos metu Lietuvos bajorai gavo Lenkijos bajorų herbus ir tuo simboliškai buvo priimtos į lenkų bajorų šeimas. Lietuvos bajorų teisės sutvarkytos pagal Lenkijos pavyzdį. XVI a. viduryje Lietuvos administracinė santvarka sutvarkyta pagal Lenkijos modelį – įsteigtos vaivadijos, pavietai. XVII a. pabaigoje lenkų kalba pasidarė LDK valstybine kalba. XVIII a. dauguma Lietuvos bajorų jau buvo sulenkėję. ATR padalijimai dar labiau suartino Lietuvos ir Lenkijos bajorus. 1831 ir 1863 m. sukilimuose jie bendrai veikė prieš Rusijos valdžią. Dauguma XIX a. bajorų jautėsi esą lietuvių kilmės, bet lenkų tautybės.