Poška Dionizas

(1764-1830), poetas, istorikas, leksikografas. Žemaičių bajoriškojo kultūrino ltuanistinio sąjūdžio dalyvis. Pirmojo Lietuvoje senienų muziejaus įkūrėjas. Poemos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ autorius.

Mokėsi Kražių kolegijoje. Vėliau Raseiniuose pasirengė advokato tarnybai. 1787-1821 m. su pertraukomis dirbo Raseinių žemės ir pilies teismuose. Nuo 1790 m. gyveno Bardžių dvarelyje. Rinko senienas – archeologinius radinius, ginklus, pinigus, knygas. Nukirsdinto seno ąžuolo, vadinamo Baubliu, kamiene 1812 m. įrengė pirmąjį Lietuvoje senienų muziejų. Žymiausias kūrinys – odės pobūdžio poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, parašyta apie 1815-1825 m. sekant nežinomo lenkų autoriaus eiliuotu kūriniu „Lenkų valstietis“. Dėl sulietuvinto kolorito, radikaliau išreikštos idėjos laikytina originaliu kūriniu. Istoriniuose straipsniuose lenkų kalba „Kaimiečio artojo mąstymai apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją ir jos kalbą“, „Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose“ pateikė vertingų etnografinių ir archeologinių žinių. Lietuvos praeitį traktavo romantiškai.