(lot. praetor iš praeeo – einu priekyje):
1. Romos respublikos laikų pareigūnas. Ėjo teisėjo pareigas. Nuo 242 m. pr. Kr. rinkti 2 pretoriai: miesto (praetor urbanus), nagrinėjęs romėnų teismo bylas, ir svetimšalių (praetor peregrinus), nagrinėjęs romėnų ir svetimšalių bylas. Pretoriai būdavo skiriami ir provincijoms valdyti, todėl jų nuolat daugėjo: nuo 4 227 m. pr. Kr. iki 16 I a. pr. Kr.;
2. Romos imperijoje – miesto aukštasis pareigūnas.
