Prūsai

vakarų baltų genčių junginys, gyvavęs pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje ir kalbėjęs prūsų kalba.

Prūsus sudarė bartai, galindai, notangai, nadruviai, pagudėnai, pamedėnai, sembai, varmiai. Prūsų kultūra artimai susijusi su Vidurio Europos kultūra. Dėl prekybos gintaru jau nuo II a. prasidėjo prūsų kultūros pakilimo laikotarpis. V-IX a. užsimezgė ryšiai su skandinavais, aktyvėjo prekyba. Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu į sritį tarp Oderio ir Vyslos veržėsi slavai. IX-XII a., nepaisant svetimtaučių išpuolių, klestėjo prūsų materialinė ir dvasinė kultūra. Nuo IX a. prūsus ėmė puldinėti vikingai, o nuo X a. – lenkų kunigaikščiai. Tačiau prūsai išliko nepriklausomi iki XIII a. 1226 m. Mazovijos kunigaikštis Konradas kovai su prūsais pasikvietė Kryžiuočių ordiną. 1231-1274 m. vyko kryžiuočių ir prūsų karas. XIII a. pab. prūsai buvo nukariauti, jų žemes kolonizavo vokiečiai. Jos žemėse susikūrė teokratinė Kryžiuočių ordino valstybė. Per kovas daugybė prūsų žuvo, dalis pasitraukė į Lietuvą ar Mazoviją. Dauguma virto mažažemiais valstiečiais-baudžiauninkais. Ilgiausiai prūsai išliko Semboje. Manoma, kad paskutiniai prūsai, mokėję prūsiškai, išmirė XVIII a. viduryje.