Prūsijos kunigaikštystė

vokiečių valstybė pietrytiniame Pabaltijyje 1525-1701 m., iki 1657 m. Lenkijos karalystės vasalė. 1618-1701 m. ji buvo sujungta personaline unija su Brandenburgu. Sostinė Berlynas. Susidarė Kryžiuočių ordino teritorijoje po jo sekuliarizacijos.

Nuo XVII a. vidurio faktiškai autonominė jungtinės Brandeburgo ir Prūsijos valstybės dalis. Valdė Hohencolernų dinastijos kunigaikščiai. Kunigaikščio ir jo tarybos valdžią varžė Prūsijos seimas – landtagas. Ekonomikos pagrindą sudarė lažinis žemės ūkis ir užsienio prekyba, ypač su LDK. Sostinė Karaliaučius buvo svarbus prekybos ir manufaktūrinės pramonės centras. Kiti žymesni miestai – Klaipėda, Tilžė. Gyventojai – lietuviai (lietuvininkai), lenkai (mozūrai), prūsai, vokiečiai (dauguma bajorai, miestiečiai, laisvieji valstiečiai). Nuo 1525 m. valstybinė religija – liuteronybė. 1701 m. tapo Prūsijos karalystės provincija. Kunigaikštystėje XVI a. baigė susidaryti Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos (XVII a.) sritys.