Radomo konfederacija

1767-1768 m. ATR didikų ir bajorų ginkluota politinė sąjunga kovai su reformų šalininkais ir mėginimais sustiprinti karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio valdžią.

Konfederaciją rėmė Rusija. Konfederatai – karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio ir jį remiančių didikų Čartoriskių priešininkai (vadovas – Karolis Stanislovas Radvila) – pradėjo burtis Radome (Lenkija). Jie tikėjosi pašalinti iš valdžios karalių ir Čartoriskius, nutraukti jų 1764 m. pradėtas valstybės reformas. 1767 m. pabaigoje Lenkijos konfederatų vadovybė persikėlė į Varšuvą. Prie jų prisijungė LDK konfederatai ir pats karalius. Konfederacinis seimas (pradėjo darbą 1767 m. spalio 5 d. Rusijos kariuomenės apgultoje Varšuvoje), įbaugintas teroro, 1768 m. priėmė vadinamąją Varšuvos sutartį. Disidentams (Respublikos bajorams nekatalikams) suteiktos politinės teisės, o Jekaterina II pripažinta Respublikos politinės santvarkos garante. Dėl Radomo konfederacijos Respublika tapo teisiškai priklausoma nuo Rusijos. Radomo konfederacijos veikėjai, Varšuvos sutarties priešininkai, 1768 m. suorganizavo Baro konfederaciją.