Romantizmas

(pranc. romantisme), literatūros ir meno kryptis. Susiformavo XVIII a. pab.-XIX a. pr. kaip priešprieša klasicizmo normatyvinei tradicijai ir Šviečiamojo amžiaus idėjoms.

Kėlė nepriklausomo, laisvo individo idealą. Mene tikrovė perkuriama, būdinga fantastika, sąlygiškumas. Pabrėžė tautų savitumą, domėjosi tautų istorija, tautosaka, iškėlė tautinės kalbos, meno tautiškumo reikšmę. Lietuvių literatūroje ėmė reikštis XIX a. I pusėje (S. Valiūnas, S. Stanevičius, S. Daukantas). Svarbiausias ankstyvojo lietuvių romantizmo kūrinys – A. Baranausko „Anykščių šilelis“ (1860-1861). XIX a. pabaigoje romantinė kryptis ėmė vyrauti lietuvių poezijoje, daugiausia publikuota žurnale „Aušra“ (A. Vištelis, M. Davainis-Silvestraitis, J. Miliauskas-Miglovara). Žymiausias šio laikotarpio romantinės literatūros atstovas – Maironis. XX a. viduryje ėmė plisti neoromantizmas. Romantizmo bruožai dailėje pasireiškė nuo XIX a. I pusės (K. Ruseckas, V. Dmochovskis, V. Smakauskas ir kt.). Žymiausias romantinės krypties kompozitorius – S. Moniuška.