Rusijos 1905-1907 m. revoliucija

(pirmoji Rusijos revoliucija), įvykiai Rusijos imperijoje nuo 1905 m. sausio iki 1907 m. birželio. Revoliucija buvo nukreipta prieš carizmą ir imperijos politinę bei ekonominę plėtotę stabdačias feodalinės santvarkos liekanas.

Po darbininkų eitynių sušaudymo Sankt Peterburge 1905 m. sausio 9 d. Rusijoje prasidėjo masiniai darbininkų streikai, valstiečių sukilimai, neramumai armijoje ir laivyne (sukilimas šarvuotyje „Potiomkinas“, Vladivostoko sukilimas). Liberalūs visuomenės sluoksniai reikalavo reformų. Atsirado darbininkų ir inteligentų profsąjungos, daugėjo kairiųjų partijų, kūrėsi liberalios, konservatyvios ir kraštutinės dešiniosios partijos bei organizacijos. Imperatorius Nikolajus II buvo priverstas paskelbti 1906 m. lapkričio 17 d. manifestą, kuriame žadėjo politines laisves. Sušaukta Valstybės Dūma – įstatymų leidžiamoji institucija. Sukurta Ministrų Taryba. Nuslopinti ginkluoti sukilimai Maskvoje, Rostove prie Dono, Novorosijske, Jekaterinoslave ir kituose miestuose. 1906 m. į revoliuciją aktyviau įsitraukė valstiečiai, įvyko keletas armijos ir laivyno sukilimų. 1907 m. vyriausybei pavyko suvaldyti situaciją. Revoliucijos pabaigą reiškė II Valstybės Dūmos paleidimas. Po revoliucijos Rusijos vyriausybė pradėjo reformas, parlamentinės sistemos kūrimą.