Samurajai

(jap. samurau – tarnauti), vidurinių ir ankstyvųjų naujųjų amžių teisiškai privilegijuotas Japonijos feodalų luomas.

Literatūroje terminas dažniausiai vartojamas 2 prasmėmis; plačiąja prasme samurajais vadinami visi feodalai, siaurąja ir labiausiai paplitusia prasme – tik smulkūs feodalai, kariai-riteriai. Sen. Japonijoje tai buvo diduomenės ginkluota palyda, vėliau karių klasės dalis, nuo XIII a. – siogūno ir daimių tiesioginiai vasalai. Atskira ir paveldima klase tapo, kai Hidejosis XVI a. tik jiems leido nešioti ginklus. Samurajai turėjo teisę nešioti 2 kardus, privalėjo laikytis griežto garbės kodekso bušido. Daug samurajų tapo valdininkais. XVII a. pr. samurajai su šeimomis sudarė apie 10 proc. gyventojų (1,6 mln.), XIX a. vid. apie 0,5 mln. Po Meidzi Isino revoliucijos (1868) buvo panaikinti samurajų titulai, užmokestis ryžiais. Samurajų luomas formaliai buvo panaikintas, samurajai tapo karininkais, valdininkais, verslininkais, žemės savininkais.