Sarbievijus Motiejus Kazimieras

(1595-1640), jėzuitas, literatūros teoretikas, poetas. Rašė lotynų kalba. 1627-1635 m. Vilniaus universiteto profesorius, teologijos daktaras. Nuo 1635 m. karaliaus Vladislovo Vazos dvaro pamokslininkas. Sekdamas antikos poetų (ypač Horacijaus) kūrinių forma, parašė odžių, epodžių ir epigramų.

Jo „Lyrikos knygos“ (pirmą kartą išleistos Kelne 1625 m. ir Vilniuje 1628 m.) susilaukė daugiau kaip 50 leidimų. 1632 m. Antverpene, garsiojoje Planteno ir Moreto leidykloje, išėjusios knygos antraštinį puslapį puošė graviūra, sukurta pagal P. Rubenso piešinį. Platų poeto pripažinimą rodo ir tai, kad Oksforde vietoj Horacijaus buvo nagrinėjami M. K. Sarbievijaus darbai, o 1623 m. popiežius Urbonas VIII už poeziją iškilmingai vainikavo jį laurų vainiku. Poetas domėjosi poezijos teorija, stengėsi nustatyti estetikos principus. Savo teorines pažiūras jis išdėstė „Apie aštrųjį ir šmaikštųjį stilių … arba Seneka ir Marcialis“ ir „Apie tobuląją poeziją … arba Vergilijus ir Homeras“. Vilniaus universitete apie M. K. Sarbievijų telkėsi humanistų būrelis: Žygimantas Liauksminas, Jonas Rivackis, Jonas Chodrinskis ir kt. Jie sudarė savitą klasikinės literatūros kulto atmosferą.